Dizainas Grožis Mada Stilius

Vestuviniai žiedai: legendos ir tradicijos

Vestuvinių žiedų nešiojimo tradicijos siejamos su Senovės Egipto civilizacijomis. Tuo metu žiedas buvo suvokiamas kaip aukštos kilmės įrodymas, todėl žiedais puošdavosi faraonai. Senovės Romoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas metalui – aukštuomenė nešiodavo aukso dirbinius, žemesnio sluoksnio piliečiai – sidabro žiedus. Vergai taip pat puošdavosi, tačiau geležies dirbiniais. Su Roma siejama ir jungtuvinių žiedų tradicija – vestuviniai žiedai buvo įteikiami jaunosios tėvams kaip vyro įsipareigojimo įrodymas. Minėtasis ritualas buvo kur kas svarbesnis už vestuvių dieną duotus įžadus.

Ilgą laiką jaunųjų sąjungai buvo naudojami bronziniai vestuviniai žiedai, tačiau jau III amžiuje juos pakeitė auksas. Netrukus puošnūs rankų dirbiniai tapo vienu svarbiausių vestuvių atributų, išpopuliarėjusių visoje Europoje. Buvo tikima, kad vestuviniai žiedai turi simbolinę prasmę, t. y. jie padeda stiprinti ir išsaugoti meilę. Vestuvinius žiedus ėmė lydėti įvairios legendos, pvz., viduramžių laikais Prancūzijoje buvo tikima, kad jaunesnio vyro dėmesio siekianti ištekėjusi moteris turi susukti savo vestuvinį žiedą į dailią nosinaitę ir paslapčia ją perduoti susižavėjimo objektui. Vokietijoje buvo tikima, kad vestuviniai žiedai gali padėti pasiekti pergalę karo lauke, t. y. buvo manoma, kad magiškos galios dirbiniai padės atbaidyti priešą.

Vestuvinių žiedų simbolika išliko aktuali iki šių dienų, tačiau dirbinių nešiojimo tradicijos keitėsi. Šiandien vis dar nėra vieningos nuomonės, apibrėžiančios vestuvinių papuošalų nešiojimo standartus. Pvz., romėnai buvo įsitikinę, kad kairė žmogaus pusė susijusi su bloga lemtimi, todėl vestuvinis žiedas turi būti nešiojamas ant dešinės rankos piršto. Didžiosios Europos valstybės, priešingai, kairę ranką siejo su artumu širdžiai, todėl žiedai buvo maunami ant kairės rankos bevardžio piršto. Daug klausimų kelia ir vestuvinių žiedų nešiojimas vienam iš sutuoktinių mirus arba porai išsiskyrus. Paprastai žiedas buvo perkeliamas ant kitos rankos piršto, tačiau naujausios tradicijos ragina vestuvinį žiedą mauti ant mažojo pirštelio – taip simbolizuojamas skirties taškas ir naujo gyvenimo pradžia. Ilgą laiką našliai nešiodavo ne tik savo, bet ir mirusio sutuoktinio žiedus. Laikams keičiantis vestuvinių žiedų taisyklės nebėra tokios griežtos, t. y. žiedai gali būti ir nebenešiojami arba tam tikrais atvejais nusimaunami. Ilgą laiką į sutuoktinius, atsisakančius mūvėti vestuvinius žiedus, buvo žiūrima priešiškai, t. y. buvo tikima, kad tokie žmonės linkę į neištikimybę, todėl bando nuslėpti savo santuoką.

Lietuvos moterys žiedais puošdavosi nuo seniausių laikų, tačiau ilgą laiką buvo nešiojami tik žalvario dirbiniai. Auksiniai žiedai Lietuvoje išpopuliarėjo tik XIX a. pradžioje. Ilgą laiką moterys, besipuošiančios daugiau nei vienu žiedu, buvo laikomos palaidūnėmis, nevertinančiomis papročių, t. y. merginos galėjo mūvėti tik vieną – jaunikio padovanotą – žiedą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.